Talinas: pirmoji pažintis su miestu, nepasisekę orai ir daugybė nuotraukų

Labas rytas! Užklupę ankstyvi karščiai tikrai vargina, ypač dirbančius didmiesčiuose, tad šiandien kviečiu atsivėsinti keliaujant šiauriau, į dar beveik žiemišką Taliną (Tallinn).

Pradėsiu nuo to, kad jei kovo pabaiga puikiai tinka lankyti piečiau esančias šalis, paprastai tokiu metu jau lepinamas saulės ir šilumos, tai mėnesiu vėliau vykti į šiauresnius kraštus, pasirodo, dar yra tikrai per anksti. Žinoma, orai dabar išties nenuspėjami ir prognozuoti juos sunku net sinoptikams, bet balandžio paskutinėmis dienomis Talinas mūsų šiltai tikrai nesutiko – patekome į baisią audrą su pūga. Vėliau išsiaiškinau, kad tokiu metu sniegas čia visai nėra neįprasta…

Taigi, kelionę meteorologiniu požiūriu tikrai įsivaizdavome kitaip – keliaujant pažinti miesto pėsčiomis oras visgi yra vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių ne tik nuotaiką ir komfortą, bet ir galimybes. Bet apie viską nuo pradžių.

Kelionė iš Vilniaus autobusu visą kelią šnekučiuojantis tikrai neprailgo (keliavau moteriškoje kompanijoje – su mama, dažna mano kelionių kompanione), o atvykus nudžiugino vakarinė saulė, švelninanti žvarbesnį pajūrinį klimatą. Įveikę ne tokį ir menką atstumą nuo stoties tramvajumi bei pėstute, pasiekėme išsinuomotus lofto tipo apartamentus, įkurtus moderniai renovuotame buvusiame gamyklos pastate visai netoli senamiesčio (Põhja puiestee 23) – įėjimo į jį prie Storosios Margaritos (Paks Margareeta) bokšto. Visas pastatas – tiek apartamentai, tiek vestibiulis įrengti vieningai – minimalistiniu, tačiau labai jaukiu stiliumi su marinistiniais akcentais (ir nieko keisto – juk visai šalia matosi jūra). Pro didžiulį savo apartamentų langą matėme senamiesčio panoramą su Šv. Olavo bažnyčios (Oleviste kirik), kuri yra vienas iš pagrindinių Talino simbolių, bokštu.

Pirmąjį vakarą tik trumpai pasivaikščiojome senamiesčio prieigose, o ryte, pailsėję ir papusryčiavę išsiruošėme rimtesnei pažinčiai su miestu. Dideliam mūsų gailesčiui, neilgai trukus, pilkai apniukęs dangus visai „prakiuro“, lietus ir vėjas vis stiprėjo (vėliau netgi sulaužė ir mano vargšą skėtį). Visai nedžiugiai slampinėjome gražiomis senamiesčio gatvelėmis, sutikdamos to paties likimo „brolius“ ir „seseris“ – turistus iš įvairių šalių, įskaitant ir tėvynainius. Kuo toliau, tuo oras labiau blogėjo, lietus vis stiprėjo, pereidamas į sniegą – supratome, kad toks pasivaikščiojimas nieko, apart slogos, neduos, tad patraukėme į savo laikinų namų pusę. Ir čia mūsų laukė nemaloni staigmena – neprotingai išėjusios iš senamiesčio, norėdamos sutrumpinti kelią (o mūsų apartamentų pastatas tolumoje jau matėsi) ir neįvertinusios vietovės reljefo ypatumų bei kelių nebuvimo, įstrigome aukštumoje (galima sakyti – ant pylimo), negalėdamos nulipti stačiu ir slidžiu, nuo lietaus pažliugusiu skardžiu. O audra aplinkui siautėjo ne juokais – vėjas laužė ir mėtė aplink medžių šakas, blaškė, lietus su sniegu drėbė tiesiai į veidus. Prisipažinsiu – net supanikavome, tačiau sukaupę jėgas, visos šlapios iki paskutinio siūlelio, šiaip ne taip, per aplinkui pasiekėme jau netoli nuo mūsų apartamentų esančią parduotuvę, papildėme maisto atsargas ir laimingai pasiekėme poilsio vietą. Buvome tikros – tądien jau tikrai niekur net nosies nekišime. Ši mintis buvo visai nebloga – jaukiai užkandžiavome, gėrėme baltąjį vyną, šnekučiavomės, dairėmės pro langą į netikėtai žiemišku tapusį kraštovaizdį ir niekaip neatsistebėjome, kaip gali vykti tokios gamtos anomalijos. Pasirodo, gali…

Antrasis ir paskutinis rytas Taline prašvito kiek šviesesnis, o įdienojus net ir saulė pro debesis pasirodė. Nors laiko turėjome nebe tiek daug, bent paskutinėmis valandomis stengėmės atsigriebti ir geriau pažinti senamiestį. Iš pradžių patraukėme palei arčiausiai mums buvusios gynybinės miesto sienos kontūrus, po to nuklydome gilyn žaviomis senamiesčio gatvelėmis, kur kiekvienas kampas vertas fotografijų.

Žinoma, pakilome ir ant garsiosios Tompea (Toompea) kalvos apžvelgti viso senamiesčio ir uosto panoramos iš kelių ten esančių apžvalgos aikštelių – Kohtuotsa ir Patkuli. Tai tikrai vėjuočiausios vietos mieste, tačiau be selfių ir fotografijų čia apsieiti tiesiog neįmanoma, o prie populiariojo užrašo The Times we had ant rausvos sienos Kohtuotsa apžvalgos aikštelėje rikiuojasi didžiulės eilės turistų, norinčių čia įsiamžinti.

Išties, neįprastas, bet širdžiai labai mielas vaizdas, kai senamiesčio fone matyti jūra ir didžiuliai laivai. Ant šios kalvos, Tompea pilyje (Toompea loss) šiuo metu įsikūręs Estijos parlamentas (Riigikogu), o priešais pilį stovi Aleksandro Nevskio ortodoksų katedra (Aleksander Nevski katedraal), kiek atokiau – ir Švč. Mergelės Marijos katedra (Toomkirik, Tallinna Neitsi Maarja Piiskoplik Toomkirik).

Kaip ir daugelyje senamiesčių, gražiausia dalis – Rotušės aikštė (Raekoja plats). Talino rotušės aikštėje daug žaismingų, spalvotų namelių, čia galima rasti ir seniausią Europoje veikiančią Rotušės aikštės vaistinę (Raeapteek) (Raekoja plats 11).

Netoli rotušės pastato galima pamatyti vieną seniausių Taline – viduramžių laikotarpio Šventosios Dvasios bažnyčią (Püha Vaimu kirik), virš kurios įėjimo kabo akį savo grožiu traukiantis žymusis seniausias miesto laikrodis, papuoštas raižiniais. Visai šalia ir tikra kiekvieno smaližiaus svajonė – seniausia Estijos kavinė kohvik Maiasmokk (Pikk tn 16), kur galima paskanauti įvairių šviežių kepinių, pyragaičių, rankų darbo saldainių, išgerti kavos. Verta paminėti, kad ši vieta yra labai populiari – žmonių čia būriuojasi begalės, tad norint sulaukti savo eilės užsisakyti skanėstų, rasti laisvą staliuką ar bent kėdę reikės turėti tikrai daug kantrybės. Labai patiko žaismingas šios kavinės langą puošiantis senovinis, žaislinis traukinukas, kurio atviruose vagonuose sudėlioti vintažiniai porceliano puodeliai su įvairiais gardėsiais ir kitomis smulkmenomis. Smagiausia, kad šis traukinukas laikas nuo laiko važiuoja pirmyn-atgal, o jo garvežys švilpauja tarsi tikras. Kavinėje taip pat veikia nemokamas Marcipanų kambarys-muziejus (Martsipanituba) su senovinėmis figūrėlėmis iš šio skanėsto, be to, čia pat galima pamatyti, kaip menininkė kuria ir dekoruoja panašius marcipanus, jų įsigyti, o norint – netgi dalyvauti ir jų dekoro pamokėlėje. Kavinukė buvo tikras išsigelbėjimas tiek pirmąją dieną, sulijus, tiek antrąją – sužvarbus nuo ledinio vėjo ant Tompea kalvos. Abu kartus valgėme tuos pačius desertus – mama, šokolado mėgėja, rinkosi šokoladinį tortą su Vana Tallinn likeriu, o aš, priešingai, mėgstanti lengvesnius ir gaivesnius desertus, gardžiavausi šviežutėliu citrininiu varškės pyragu. Mmm, net gardu prisiminus… Nors šiaip tikrai nesu didelė saldumynų gerbėja, Maiasmokk desertai tokie fantastiški, kad net ir aš jiems nelikau abejinga.

Toliau judėdamos mažomis ir jaukiomis senamiesčio gatvelėmis pasiekėme miesto vartus, už kurių prasideda modernus miesto centras ir, besenkant turimo laiko atsargoms, patraukėme atgal, pakeliui pasigrožėdamos Katerinos pasažu (Katarina kaik) – maža viduramžių alėja, kurioje įsikūrę amatininkų dirbtuvėlės. Čia taip pat galima aptikti autentiškų, išties įspūdingų kiemelių.

Ypač Talino senamiestyje žavi įvairios senovinės pastatų durys – puošnios, spalvingos, dekoruotos ornamentais ir raižiniais. Tiesiog negalėjau jų nefotografuoti – tik pažiūrėkite!

Keletas dienų Taline, o dar nenusisekus su orais, prabėgo labai greitai, bet net tas gamtos stichijų siautėjimas nuotaikos ir įspūdžių nesugadino. Talinas – išties nuostabus, įvairiapusiškas miestas, kuriame dar tiek daug liko nepamatyta. Labai norėjau aplankyti uostą (juk žinote, esu uostų ir prieplaukų mylėtoja), praeiti Piritos promenada (Pirita tee), grožintis pakrantės, senamiesčio bei naujamiesčio vaizdais ir būtinai pamatyti Kadriorgo parką (Narva mnt 102), kuriame galima rasti net japonišką sodą (Jaapani Aed). Deja, visus šiuos objektus teks įvertinti kitą kartą viešint Taline – tikrai tikiu čia greitai sugrįžti, tačiau sekantį kartą pasistengsiu pasirinkti vidurvasarį, tikėdamasi palankesnių kelionėms orų.

Nuoširdžiai – Jūsų Preilė ♥