Pavasarinis Paryžius. 1 dalis

Labas rytas! Pavasaris – neabejotinai tinkamiausias laikas keliauti, ypač lankyti piečiau esančius kraštus, kurie jau lepina tikrojo pavasario šiluma ir saule. Aplankyti svajonių miestą Paryžių irgi tobuliausia kovo–balandžio mėnesiais, kai jis pasipuošia žiedais ir po šaltojo sezono sąstingio alsuoja gyvybe. Dėl minėtos priežasties kelionė į šį stebuklingą miestą kovo pabaigoje nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Nevarginsiu jūsų ilgais lankytinų objektų aprašymais – šios informacijos internete ir taip gausu, be to, mano supratimu, kelionių esmė yra ne užsidėti varneles privalomų aplankyti objektų sąraše, o pajusti tikrąją miesto dvasią, jo nuotaiką. Būtent todėl jus palepinsiu tik trumpu įspūdžių aprašymu, bet su daugybe jį iliustruojančių nuotraukų.

Kelionei, nors ir trumpai, ruošiausi tikrai atsakingai – studijavau ne tik kelionių knygeles ir aprašymus internete, bet ir užsienio blogerių įspūdžius apie vizualiai gražiausias ir būtinas pamatyti miesto vietas bei nuostabiausias kavinaites.

Apsistojome išskirtinio grožio istoriniame Paryžiaus Le Marais, arba III-iajame, kvartale (arrondissement) dešiniajame Senos upės krante. Tiesa, jis nėra labai arti daugelio lankytinų objektų, tad teko ne tik daug nukeliauti pėstute, bet ir pasinaudoti viešuoju transportu, kurio grafikuose ir sustojimo vietose susigaudyti tikrai nebuvo taip lengva. Išsirinkome labai jaukius, mažučius, tačiau itin stilingai įrengtus apartamentus Rue au Maire gatvelėje, vieno seno namo mansardoje, kurio šeimininkė – tikra prancūzė, labai charizmatiška ir maloni ponia. Vis dėlto, šiek tiek vargo buvo kaskart užsikabaroti suktais mediniais laiptais į pačiame namo viršuje esančius savo laikinus namus (ypač tempiant lagaminus) – istoriniuose namuose draudžiama įrengti liftus.

Pirmąjį rytą Paryžiuje pasitikome gerdami kavą prie saulės nutvieksto lango, iš kurio atsiveria klasikinė Paryžiaus stogų panorama – magiškas, ilgam įsimenantis vaizdas. Išsiruošę ilgoms klajonėms po miestą, kelionę, žinoma, pradėjome nuo savojo – Le Marais rajono, kuriame stabtelėjome vėlyvųjų pusryčių vietinių paryžiečių pamėgtoje kavinaitėje Café Charlot. Ten mėgavomės šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, juoda kava ir šviežutėliais, it pūkas lengvais, ką tik iš krosnies ištrauktais sviestiniais kruasanais (croissants). Prisipažinsiu – esu nepaprasta kruasanų mėgėja, o visi tie, kurie yra abejingi šiems tobuliems skanėstams tikriausiai dar nėra ragavę to tikrojo kruasano (vadinamieji kruasanai Lietuvoje yra tiesiog „bulkutės“, ir jie nė iš tolo nepanašūs į prancūziškus).

Užkandę toliau klaidžiojome po Le Marais gatveles ir atradome nuostabaus grožio, kruopščiai prižiūrėtus ir tokius romantiškus Nacionalinių archyvų muziejaus Musee des Archives Nationales sodus, vertus daugybės foto kadrų.

Trumpiems priešpiečiams (taip, ir vėl kava su kruasanais iš kepyklėlės!) stabtelėjome Place des Vosges skverelyje. Kadangi tai buvo šeštadienis, daugybė paryžiečių parkuose ir skveruose lepinosi pavasarinės saulės spinduliais ne tik ant suoliukų, bet ir, kas mums dar nelabai įprasta, tiesiog išsitiesę ant pievos.

Kiek pailsėję pėdinome link vandens – į daug kam Paryžiuje dar neatrastą Port de Paris Arsenal prieplauką, jungiančią Senos upę su Saint-Martin kanalu. O ten tikrai yra kur paganyti akis – tiek į įspūdingą architektūrą abipus kanalo, tiek į stovinčius laivus – katerius ir puikiai gyventi pritaikytas baržas, kurių deniuose galima pamatyti netgi ištisus sodelius. Čia netikėtai prisiminiau labai seną serialą „Kalnietis“ (Highlander), kurį mėgau žiūrėti vaikystėje (gal ir jūs tokį prisimenate?). Pagrindinis šio serialo herojus, kiek pamenu, kurį laiką gyveno baržoje Paryžiuje.

Pasidžiaugę prieplaukos vaizdais ir šalia rožinius žiedus barstančiais medžiais, traukėme susipažinti su Île Saint-Louis – viena iš dviejų miestui priklausančių salų. Čia tiesiog būtina paskanauti nepaprastai populiarių ledų Berthillon ledainėje, prie kurių gatvėje driekiasi ilgiausios gurmanų eilės. Aš nesu didelė saldumynų, juolab ledų, mėgėja, bet pripažinsiu – buvo tikrai gardu.

Dar vienas mano tikslas buvo pamatyti blogerių tiesiog dievinamą gatvelę Rue Cremieux, kurioje džiugina įvairiaspalviai namai, labiau primenantys dekoracijas. Išties, buvo verta tiek pėdinti – aplinka ten kerinti, nuotaika – nepaprasta, tačiau žmonių labai daug ir gerą foto kadrą ištaikyti nėra lengva.

Jau vakarėjant, gerokai nuvargę, sugrįžome į savo apartamentus pailsėti ir užkąsti. O kokie galėtų būti pavakariai Paryžiuje? Žinoma, traški bagetė (baguette), ožkų sūris ir alyvuogės su raudonuoju vynu, parsinešti iš netoliese esančios parduotuvėlės.

Tuo pirmoji, įspūdžių gausi diena Paryžiuje nesibaigė. Truputį pailsėjus laukė kelionė viešuoju transportu (dėl saugumo rinkomės autobusus, o ne metro) iki Galeries Lafayette – vieno didžiausių ir seniausių prekybos centrų, į kurį patekus akys tiesiog raibsta nuo spindesio, prabangos, grožio ir garsių prekinių ženklų parduotuvių – tai tikras rojus bet kuriam mados ir grožio mėgėjui. Ypač ten pakeri įspūdinga pastato architektūra ir interjero apdailos detalės, o kur dar ant stogo esanti terasa, iš kurios plačiai atsiveria miesto panorama ir akį traukia pats legendinis Eifelio bokštas! Šis tobulas vaizdas sutemus, kai miestas pasipuošia žiburiais, tampa dar magiškesnis. Patikėkite, nuo įspūdžio dingsta bet koks nuovargio jausmas!

Tokia buvo pirmoji kelionės diena užburiančiame šviesų mieste Paryžiuje. Nors prieš ten keliaudama pirmąjį kartą buvau prisiklausiusi įvairių įspūdžių – tiek labai teigiamų, tiek ir skeptiškų, kai miestas to didžiulio laukiamo įspūdžio nepadarė, važiavau be didelės išankstinės nuostatos likti nustebinta ir sužavėta, vis dėlto Paryžius mano lūkesčius pateisino su kaupu. Ir nors nesu didmiesčių gerbėja, sunkiai įsivaizduoju, kam Paryžius galėtų nepatikti.

Tikiuosi savo įrašu labai nenuvarginau, o tolimesni – antrosios dienos Paryžiuje įspūdžiai jūsų laukia jau greitai.

Nuoširdžiai – Jūsų Preilė ♥